Amžino įšalo žemė

Amžino įšalo žemė – Sibiras. Žmonėms, kurie anuomet buvo ištremti ir grįžo atgal, tai pati baisiausia vieta žemėje. Represijas lydėjo ne tik žiaurus elgesys, laisvės ribojimas, bet ir trėmimai iš gimtosios šalies. Atsidūrę toli nuo Lietuvos, tremtiniai neteko jiems įprastos gyvensenos, bendruomeninių ryšių, jautėsi vieniši ir bejėgiai.

Tremties traukinys

Šiek tiek istorijos

1941 m. birželio 14 d. pradėtos masinės represijos, kurias prieš lietuvių tautą vykdė Sovietų Sąjunga. Vien pirmosiomis trėmimo dienomis – birželio mėn. 14-16 d. – buvo represuota virš 17 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Per 11 trėmimo metų iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 130 tūkstančių žmonių, koncentracijos stovyklose įkalinta apie 150 tūkstančių lietuvių.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, tremtyje ir lageriuose išgyveno daugiau kaip 2/3 lietuvių. Iš jų apie 80 tūkst. iki 1960 m. sugrįžo į Lietuvą, o likusieji liko už Lietuvos ribų. Iš viso Lietuvoje ir už jos ribų (lageriuose ir tremtyje) žuvo ar buvo nužudyta apie 100 tūkst. lietuvių.

Iš viso 1940-1952 m. sovietinės ir vokiečių okupacijos metais Lietuva dėl teroro ir genocido neteko daugiau kaip 500 tūkst. žmonių, dar pusė milijono lietuvių, lenkų, vokiečių, „klaipėdiečių” buvo priversti palikti Lietuvą.

„Nuo pat okupacijos pradžios sovietinė valdžia pradėjo Lietuvoje „liaudies priešų“ naikinimo politiką. Tautininkai, patriotai, visuomeniniai aktyvistai ir visa inteligentija okupuotame krašte nebuvo pageidaujami. Kaip ir niekuo dėtos jų šeimos – norėta sunaikinti ištisus visuomenės sluoksnius. Okupantams reikėjo tik jų bijančių ir galinčių besąlygiškai paklusti.“ Šios okupacijos buvo didžiulis smūgis Lietuvos suverenitetui. Buvo mėginama palaužti bet kokį judėjimą prieš tuometinę Sovietų Sąjungą. Stengiamasi palikti tik išdavikus ir žmones galinčius padėti įsitvirtinti tokiai valdžiai.

Tremtis

Keletas citatų prisimenant šias žiaurias represijas

Buvusi tremtinė Olga Merkienė taip prisimena pirmąsias dienas Rusijos šiaurėje: „Vieni turėjo šiek tiek drabužių, apavo, šį tą iš maisto, kiti buvo išvežti kaip stovi, todėl pradėjo skursti nuo pat pirmos dienos jau Altajaus krašte. Atsidūrę šioje nykioje vietoje, žmonės taip pasimetė, kad kai kurie apskritai nesiorientavo, kas aplink darosi. Prisimenu Gavorskį, jo inteligentišką motiną ir seserį: jos siūlėsi mokyti mūsų vaikus prancūzų kalbos ir groti fortepijonu. Vargšės mirė žiemą vienos iš pirmųjų.“

Represuoti asmenys darydavosi įtarūs, baikštūs, nekalbūs. Trauminė patirtis keitė žmonių elgseną, todėl represuotus asmenis buvo galima atpažinti iš bruožų, įgytų lageryje ar tremtyje: „Lagerių bičiulė peterburgietė Ira sako lengvai atpažįstanti buvusį kalinį iš įpročio surinkti nuo stalo trupinius ir susižerti į burną. Mano sesuo atskirdavo juos iš žvilgsnio: jie žiūrėdavo nuolat žeminamo benamio šuns akimis“.

Lietuviai kentėjo taip pat – ne daugiau, ne mažiau kaip ir kitos tautos, broliškame SSRS pragaro katile. Todėl po šio siaubingo įvykio atsirado daugybė knygų, filmų ir net ekspedicija i Sibirą.

Lapteviečiai- Laptevų jūros tremtinių brolija- visuomeninė organizacija, jungianti 1941 metais iš Lietuvos ištremtus ir vėliau Jakutijoje atsidūrusius žmones bei jų šeimų narius. 2000 m. Brolija išleido knygą- kaltinimo dokumentą „Lietuviai arktyje”. Brolijos nariai parašė, dalyvavo rengiant ir sudarant knygas: „Amžino įšalo žemėje” (1989); „Leiskit į Tėvynę” (1989); J. Masiulienės „Jaunystė prie Laptevų jūros” (1990); A. Vilkaičio „Tremtinio dalia” (1990); R. Staugaičio „Lietuviai Šiaurėje” (1991); J. Gasiūno „Lediniai pragaro ratai”; G. Martynaičio „Ledo vaikystės prisiminimai” (1996); „Kryžius šiaurėje” (1996); D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros” (1997); V. Vilkaičio „Kūryba” (1998); A. Vilkaičio „Gyvensim” (1999); R. Vaicekausko „Ten, kur baigiasi Žemė” (1999) ir „Skriauda” (2001), H. Dziko ir A. Šalčiūtės „Šiaurės gniaužtų universitetuose” (2000); „Juodųjų dienų sakmės” (2001).

Misija- Sibiras

„Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) septintus metus iš eilės rengia jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektą „Misija Sibiras”. Nuo projekto vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė dešimt jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių apie 80 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais.

Misija - Sibiras

Projekto idėja gimė dar 2005 m. LiJOT rudens Asamblėjoje priėmus rezoliuciją dėl jaunimo patriotiškumo. Šioje rezoliucijoje teigiama, jog Lietuvos jaunimas yra patriotiškas, tik patriotiškumą jis suvokia kitaip, nei prieš tai buvusios kartos, todėl jam nėra galimybių jį parodyti visuomenei suprantamomis „tradicinėmis” priemonėmis. Tai ir paskatino imtis tokios jaunimo iniciatyvos.

Istorinė atmintis yra labai svarbus dalykas. Yra sakoma, kad istorinė atmintis, tai mūsų tautos stiprybės pradas. Siekimas ją perduoti jaunesnėms kartoms, leidžia mums puoselėti jų patriotiškumą ir vertinti tėvynę.“

Rimvydas Vaškys

Naudota literatūra:
http://www.technologijos.lt/n/pranesimai_spaudai/straipsnis-8243/straipsnis?name=straipsnis-8243&l=1&p=1
http://gintarinesvajone.lt/?p=3310
http://www.misijasibiras.lt/2012/apie
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuvos-moteru-ir-vyru-traumine-patirtis-sovietu-lageriuose-ir-tremtyje.d?id=57217753
http://www.laptevieciai.lt/apie-mus

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s