Už medžiais pavirtusius. Už žemę, kurioj mes visi prasidėjom.

„Aš jaučiu, jog savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo Tėvynės neapleidom, Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį…“ .

Tai – Liongino Baliukevičiaus, kitaip žinomo kaip Dzūkas, žodžiai. Galbūt vieni žinot, antri kažką girdėjote, o kiti tiesiog spėliojat, kas jis toks. Dzūkas – Lietuvos partizanas. Vienas tų didžių žmonių, kurie kovojo už tai, ką turime dabar. Tai žmogus, kurio kraujas veltui nenuėjo.  Kuris mirti nebijojo. Tėvynės neapleido. Žuvo išduotas MGB agento 1950 m. birželio 24 d. Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje.
Lionginas Baliukevičius - Dzūkas

Šiomis dienomis, Lietuva laisva. Skaičiuojame 22us Nepriklausomybės metus. Visi gyvenam ir džiaugiamės (aišku džiaugiasi ne visi,bet čia jau atskira tema), galėdami nieko nebijodami vaikščioti savo žemėje. Džiaugiamės turėdami žodžio, spaudos laisvę; galėdami puoselėti savo kultūrą. Tačiau su vis nauja karta, rečiau atsigręžiama į praeitį. Jauni žmonės nebe žino, kas toks  buvo Jonas Žemaitis, Adolfas Ramanauskas – Vanagas, Lionginas Baliukevičius –Dzūkas. Ir jiems neįdomu. Šiais laikais visų mūsų galvos per daug užimtos iphon‘ų įsigyjimais, kompiuteriais, žaidimais, socialiniais tinklapiais. Bet kuo, tik ne tuo, kas iš tiesų naudinga. Ne knygų skaitymu. Ne istorija.
Kuo toliau, tuo dažniau pasigirsta nuomonių, kad dairytis į praeitį neverta. Turime dabartį ir ateitį, ko gi dar galima norėti?  Nesutinku! Kiekvienam mažučiukui Lietuvos gyventojui (o juolab ir vyresnėliams) reikia žinot savo krašto istoriją. Kaip mes atsiradom, iš ko kilom, kas kovojo ir galvas padėjo už tai – ką dabar turim. Negi jūsų jausmų nevirpina žinojimas, kad daugybė vyrų krito tam, kad galėčiau gyventi aš ir tu.

„Tėvynės gerovei jokia auka nėra per didelė. Kiekviena auka yra teisinga ir reikalinga, jeigu ji prisideda prie Tėvynės kančių palengvinimo… Mes turime tik vieną tikslą, tik vieną idėją – Laisvą Lietuvą…“

(Iš L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio)

Taigi, kas iš tikrųjų buvo tie partizanai?

1940m. Lietuva tampa okupuota Sovietų Sąjungos. Sovietai uždraudė lietuvišką spaudą, uždraudė turėti savo religiją, kultūrą. Lietuvą jie norėjo surusinti ir paversti savo nuosavybe.  Maždaug 1945m. Lietuva tampa okupuota antrąjį kart. Tačiau šį kart dauguma pasiduoti sovietams nenori. Pirmoji aneksavimo patirtis piliečius kurstė kovoti už tai, kas buvo jų. Visi norėjo laisvės, kalbos, spaudos. Lietuvos vyrai buvo verčiami prisijungti prie Sovietų kariuomenės ir eiti koja kojon su jais. Tačiau vis daugiau jų to nenorėjo ir jiems neliko nieko kito, kaip slėptis miškuose ir siekti nepriklausomybės… pavieniui ar visiems kartu. Taip jie susibūrė į būrius, kas vėliau peraugo į ,mūsų akimis, rimtas kovas. O tiems vyrams tuomet atrodė, jog tai – jų pareiga.  Kiekvieno piliečio pareiga. Kovoti už tai – kas jų. Už laisvę. Už Tėvynę. Partizanai daugiausiai buvo civiliai vyrai. Už savo antivalstybinę veiklą buvo tremiami, kalinami, kankinami ir žudomi. Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusę 16-21 metų amžiaus).  Nepaisant to, jog partizanai kovėsi už Nepriklausomą Lietuvą, taip pat klestėjo pogrindžio spauda.  Visomis išgalėmis šie vyrai stengėsi spausdinti kuo daugiau lietuviškų laikraščių, kuriuose buvo naujienos,  eilėraščiai bei dainos, įvairios žinutės. Taigi ne vien ginklu buvo stengiamasi Lietuvą apginti.
L.Baliukevičius

Tačiau kur viskas gražu ir gera, visuomet atsiranda antroji medalio pusė, kurioje viskas nebe taip gražu. Dauguma partizanų judėjimą laiko, savaime suprantama, geru reiškiniu. Bet… visuomet atsiranda, kas į liepsną įpila šaukštą deguto.  Štai Lietuvos ryto internetiniame tinklapy radau seną straipsnį apie Lenkijos partizano išpažintį . Buvo pripažinta, jog kai kurie jų elgėsi kaip žvėrys. Štai kokią nuomonę komentaruose  išreiškė viena komentuotoja, pasivadinusi Liudytoja: „Į kaimo šokius įsiveržė žaliukai -vadinamieji partizanai-visus išrengė ir liepė šokti nuogiems. Apiplėšė , išprievartavo, o vėliau ir nužudė jauną kaimo mokytoją. Kas čia – kova už laisvę ir nepriklausomybę? Kai kurie partizanai net skaityt, rašyt nemokėjo.Suviliojo patriotiškomis kalbomis, davė ginklus – jie ir pasijuto ereliais. O tas banditizmas dar buvo skatinamas iš vadų pusės , kad vyrai kur nors nuleistų garą. Va tokie mūsų didvyriai“. Ir tokių gandų, nuomonių niekaip nepatikrintų yra ne viena ir greičiausiai ne kelios. Turbūt dauguma mūsų į krūtinę muštumėm i sakytumėm: Dievaži, taip nebuvo! Tačiau mano nuomone, tiesa ta,jog…buvo. Į partizanavimą buvo įsitraukę labai daug vyrų ir nereiškia, kad visi jie buvo šventieji. Juk užfiksuotas ne vienas atvejis, kuomet savi savus išdavė, slaptavietes parodė ir dar į pasalas pakišo. Tad tikiu, jog tarp būrio pareigingų tikrai buvo įsimaišę ir tokių, kurie nežinojo ką ten veikia. Tad ir elgėsi atitinkamai: plėšė, prievartavo, žudė, išdavė. Bet tikiu tuo, jog mažas lašas didelės jūros nesuterš.

Taigi, kad ir kaip kai kurie norėtų nusigręžti ir galbūt pamiršti tą mūsų tautos praeitį, visuomet atsiranda šaunuolių, kurie visa tai stengiasi atgaivinti. Apskritai, partizanų tematika medijoje gan dažnas reiškinys. Galbūt ne toks populiarus, kaip tarkim knygos ar filmai apie Twilight‘us, tačiau visokiausios informacijos apie tai yra daug. Vien knygų kiek išleista: istorijos, memuarų, eilėraščių, dienoraščių…  (platesnės informacijos apie išleistas knygas galite rasti tinklapyje www.partizanai.org). Taip pat nemažai video, partizanų pasakojimų (www.partizanai.info). Visoje Lietuvoje stovi nemažai paminklų, partizanams atminti, vienas jų atidengtas dar praeitų metų birželį.  Netgi socialiniuose tinklapiuose, šiuo atveju konkrečiai Facebook, yra sukurta grupė Lietuvos partizanai. Gal būt naujas informacijos raiškos būdas taip sudomins jaunus žmones?  Yra išleistas partizaninių dainų kompaktas pavadinimu „Už Laisvę, Tėvynę ir Tave“. Taip pat siekiant išsaugoti istoriją, visoje Lietuvoje atstatinėjami partizanų bunkeriai.  Nemažai jų jau atstatyta, o dar daugybė yra nežinomų, kuriuos mena tik patys Nepriklausomybės kovų dalyviai. Štai vienas jų, P. Girdzijauskas, kreipėsi į Jurbarko miesto savivaldybę, kad būtų atstatytas dar vienas, niekam nežinomas, Šimkaičių seniūnijoje esantis bunkeris (http://www.musulaikas.com/?id=5&nid=159).

Atskirai, kaip išskirtinį projektą, norėčiau paminėti Aistę Smilgevičiūtę ir grupę Skylė. Jie inicijavo naują ir atvirą visuomenei projektą „Broliai“ partizanų apygardose“. Savo lėšomis jie inicijavo paminklų statymą (konkrečiai L.Baliukevičiui – Dzūkui atminti). Jų projektas užsiėmė edukacine veikla: vyko parodos, dokumentinių filmų peržiūra, paskaitos. Edukacinė veikla vykdavo nuo pat ryto iki vakaro. Visa tai vykdavo ne miestuose, kaip mums įprasta, tačiau apygardose ( pvz. Dainavos apygardoje Varėnoje). Buvo išleistas nuostabus albumas pavadinimu „Broliai“ (negirdėjusiems primygtinai siūlau pasiklausyti):  už medžiais pavirtusius. Už žemę, kurioj mes visi prasidėjom. Skiriame 1944 – 1953 m. Lietuvos laisvės kovų dalyviams atminti“.
Paminklas Dzūkui. Šalia, grupės ,,Skylė'' nariai

Taigi, kiekvienam norinčiam pasikapstyti giliau, negu kad moko mokyklos kurse, atviros visos durys. Visos medijos, internetas, spauda pilna apie Nepriklausomybės kovas ir partizanus. Galima rasti galybę gyvų pasakojimų, nuotraukų, dainų.

Nežinau, ar ką nors sudominsiu savo straipsniu. Žinau, kad man, kaip savo šalies patriotei, tai laaabai įdomu.  Galbūt daugelis viską žinojot, galbūt kitiem net ir neįdomu… O gal kaip tik kažkam priminsiu ir pakelsiu norą susižinoti daugiau. To ir tikiuosi.

 

Ir paskutinė citata apie Lionginą Baliukevičių (minėjau jį nekart, kažkodėl jis mano mintyse,kaip didis žmogus, užstrigęs labiausiai):

„L. Baliukevičius buvo tikras idealistas, besąlygiškai atsidavęs vieninteliam tikslui – Lietuvos Nepriklausomybės atgavimui. Kartu jis buvo blaivaus proto, kritiškai mąstantis, analizuojantis problemas, ieškantis sprendimų partizanų vadas. Visa tai atsispindi jo ataskaitose vadovybei, taip pat jo dienoraštyje. Šie autentiški dokumentai puikiai padeda pokario kovų tyrinėtojams suvokti tų dienų istoriją. Iš dienoraščio aišku, jog L. Baliukevičius-Dzūkas žinojo savo lemtį – kad laukia jo žūtis, ir buvo tam pasirengęs, kaip ir artimiausi jo kovos draugai. Vienas jauniausių Lietuvos partizanų vadų liko ištikimas Lietuvos partizano priesaikai – gyvas priešui į rankas nepasidavė, žuvo būdamas 25-erių metų. Trumpas, bet herojiškas jo gyvenimas ir auka Tėvynei – tikras patriotizmo pavyzdys(http://www.genocid.lt/datos/baliukev.htm ).

Ištrauka iš jo dienoraščio:

Šis dienoraštis jokiu būdu nėra skirtas viešumai. Aš rašiau jį tik sau. Tuo atveju, jeigu aš žūčiau, dienoraštį prašau perduoti mano mielam broliui Kostui. Visų kitų, kuriems bus lemta gyventi ir rasti šį dienoraštį, aš prašau neskaityti jo, bet sunaikinti. Tai bus mano paskutinis pageidavimas.

Jeigu radėjas bus sulaukęs taip labai trokštos mūsų brangios Tėvynės laisvės, tada aš jam iš Anapus siunčiu karščiausius sveikinimus. O jeigu mūsų Lietuvai būtų skirta vergijai tęstis, tada lai jis nepabūgsta sunkios savo dalios, bet, priešingai, aš jam linkiu galingos dvasinės stiprybės.

Gerda Grigaitė

 

Remtasi literatūra:
www.genocid.lt
http://www.partizanai.org/index.php/baliukeviciaus-dzuko-dienorastis
http://svyturio-laikrastis.lt/index.php?option=com_k2&view=item&id=80:nausodyje-%E2%80%93-paminklas-partizanams-atminti&Itemid=1
http://m.lrytas.lt/?data=20101113&id=ryt13_a5101113&view=7&p=10
www.partizanai.org
http://www.skyle.lt/naujas/
http://www.musulaikas.com/?id=5&nid=1590.
http://www.tautairtevyne.lt/2011/08/01/dzuko-paminklas/

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s