Žvilgsnis į lietuvišką kiną

Patogiai įsitaisęs ir žiūrėdamas filmą gali užmiršti dienos rūpesčius, akimis nukeliauti ten, kur galbūt niekada savo gyvenime nebūsi, sužinoti tai, ko dar nežinojai, pažinti skirtingas šalis, žmones, kultūras. Lietuvoje pirmieji nedrąsūs kino pėdsakai atsirado XX amžiaus pradžioje. 1931m. sukurtas pirmasis pilnametražis lietuviškas filmas „Onytė ir Jonelis“. Deja, iš filmo liko vos penkiolika kadrų. Lietuvoje vystytis kinui, ypatingai pradžioje, sąlygos buvo gan nepalankios dėl suvaržytos laisvės, nepalankių nacionaliniam kinui istorinių sąlygų, tačiau lietuviai nepasiduoda ir šioje kino kultūros srityje, bando atsitiesti ir parodyti pasauliui, jog ir mes mokame kurti.

Lietuviškas kinas

Interneto paieškos laukelyje įvedus Šarūno Barto pavardę, pateikia daugiau kaip 40 tūkstančių rezultatų. Šarūnas Bartas, ko gero, žymiausias šiuolaikinis lietuvių kino režisierius pasaulyje. Interviu su  Šarūnu Bartu spausdino dienraštis Večerniaja Moskva (2010-03-26). Straipsnyje „Rusiją pažįstu geriau nei dauguma maskviečių“ Š.Bartas pavadintas :‘geriausiu Lietuvos kino režisieriumi“. Menininko filmai žavi paslaptingumu, tematika, laisva struktūra bei minimalistinėmis formomis, kurios pasižymi negausiu aktorių dialogu. Kūrinio jausmai ir mintis perteikiama per vaizdus, o ne žodžius. Štai, kad ir vienas tokių bekalbių meninko filmų- „Septyni nematomi žmonės“, žiūrovą verčia žiūrėti, ir suprasti, ne tai kas sakoma, bet tai kas rodoma. Kaip ir pats Š. Bartas teigia : „Kartais tekstu yra pasakoma daugiau, nes tai padeda žiūrovui labiau suvokti tą pačią sceną ar personažą.Visa tai susiję su televizija, kurioje labai didelę vietą užima serialai, kur praktiškai viskas perteikiama tekstu. Ir tai vyksta ne šiaip sau – priešingu atveju žmogus negalėtų dirbti savo buities darbų ir įsijungęs televizorių kepti blynų. Viskas ten yra perteikiama tekstu, o vaizdas tampa tik fonu“.

Šio režisieriaus filmai susišlavė begalę apdovanojimų visame pasaulyje: 1990 m. „Wisselzak Trophy“ Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinio kino festivalio buvo gautas prizas už kino filmą „Praėjusios dienos atminimui“, 1995 m. C.I. C.A. E. apdovanojimas Torino Tarptautiniame Jauno Kino Festivalyje (International Festival of Young Cinema), už kino filmą „Koridorius“, 2000 m. CinemAvvenire apdovanojimas (geriausias filmas, atskleidžiantis žmogaus-gamtos sąsajų aspektą) seniausiame pasaulyje Venecijos filmų festivalyje už kino filmą „Mūsų nedaug“, 2001 m. buvo įteikta  Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

http://www.youtube.com/watch?v=-rTRvo1lSyk&feature=related

„Lietuviško kino triumfas“,“Viena iš daugelio filmo teigiamybių, padarančių šį filmą kitokiu nei dauguma- filme sugebėta išlaikyti pusiausvyrą – jis, nors ir jaudinantis, nėra sentimentalus. Visos detalės yra atidžiai parinktos, sukomponuotos ir sumontuotos, susipinančios į puikų poetinį darbą, pilną emocijų, meilės ir pagarbos“, „Tikriausiai pats įspūdingiausias lietuvių sukurtas kino šedevras“ ,“Filmas keliantis humanistinę kino vėliavą“- tokių ir panašių liaupsų galima rasti Lietuvos ir užsienio spaudoje apie prieš keletą metų sukurtą lietuvių riežisieriaus A. Matelio filmą “Prieš parskrendant į žemę“.Šis kūrinys, susilaukė didelio pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir svetur- JAV buvo įvertintais dviem prizais Silvedrdoks ir Bruklino festivaliuose, apdovantotas Amsterdamo ir Leipcigo festivaliuose bei pelnė prestižinį Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą. Filmas pasakoja apie šių laikų epidemiją – onkologines ligas, kurios pakerta pačius jauniausius ir jautriausius pacientus, kurie atrodo dar tik pradeda žengti pirmuosius gyvenimo žingsnius. Visame filme balansuoja plonytė riba tarp gyvenimo ir mirties, tačiau, nepaisant to, sergantys vaikai atrodo laimingi, pilni vilties ir tikėjimo, jog rytoj bus geriau. Kartą švedų režisierius Ingmaras Bergmanas pasakė, kad jokia kita meno rūšis taip nepaveikia jausmų, neprasiskverbia taip giliai į žmogaus sielos užkampius kaip kinas. O šis filmas žiūrovus sukrečia savo atvirumu, nuoširdumu, jautrumu ir skaudžia realybe apie kurią vengiama kalbėtis.

Kadras iš filmo ,,Prieš parskrendant į žemę''

 

Žinoma, lietuvių kurti filmai negali pasigirti didžiuliu biudžetu, ypatingais veiksmo filmais ar įspūdingais specialiaisiais efektais, kurie pritraukia tūkstantinę žiūrovų auditoriją. Tačiau jeigu žiūrint filmą sukirba kažkas viduje, priverčia susimąstyti apie tam tikrus dalykus ir filmo žiūrėjimas tampa ne vien pramoga, bet ir penas sielai, o pasaulis po truputį ima minėti Lietuvos vardą kino srityje, tai manau, jog tai jau yra šioks toks lietuvių riežisierių pasiekimas einant link profesionalesnio ir dėmesio verto kino.

 


Milda Unikauskaitė


One thought on “Žvilgsnis į lietuvišką kiną

  1. Pingback: Pliusai ir minusai “Kultuvėje” « KRITIŠKAI REFLEKTUOJAM.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s