Teatras. Užmarštin grimztanti kultūra

Kiekvienas mūsų esame labai skirtingi. O gal panašūs? O gal netgi vienodi? Visi esam individai. Atskiri. Įdomūs. Savotiški. Skiriamės savo išvaizda, pomėgiais, hobiais bei užsiėmimais. Bet vistiek, vienas didelis dalykas rišantis mus visus – kultūra. Kas gi nenori būti „pasikultūrinęs“ ir protingas? Žinoti kas vyksta, ką rodo, kur einame. Vieni mėgsta parodas, kiti šokius, treti- filmus ir teatrus. Kino, ar tradicinius. Modernius arba klasikinius. Tačiau ar  kinas iš rinkos neišstumia klasikinio teatro?

Teatro kaukės

Nūdieną, vis dažniau kino teatrai yra populiaresnė vieta laisvalaikiui leisti. Tačiau kodėl? Juk teatro šaknys siekia bene V amžių, išlikęs jis iki šių dienų, bet vis labiau lieka šėšėlyje. Įvairaus amžiaus žmonės vis dažniau renkasi kino teatro salę, eilinį nerimtą kino filmą. Pirmiausia mintis šaunanti į galvą – taip lengviau. Juk teatras – kažkas magiško, į jį reikia ruoštis, nusiteikti, pasipuošti, susikaupti… O kino teatre viskas daug lengviau – ateini bet kada, bet kaip, pasižiūri lėkštą filmą, kuris tavęs visiškai neįpareigoja mąstyti ar susikaupti. Pakrykštauji ir išeini. Užsidaro durys ir viskas su jomis. Jokių moralų, jokių įspūdingų prisiminimų. Teatras – visai kas kita. Teatro spektakliai būna įvairūs – operos ,operetės, miuziklai, šokių spektakliai, baletai, dramos!  Kiekvienas žanras stengiasi perteikti kažkokią istoriją: gyvenimišką, arba susijusią su istorijos mokslu, galbūt kažką klasiško. Teatras, kaip jau minėjau, magiška vieta. Gyvi žmonės įsijaučiantys į vis kitą vaidmenį, stengiasi jį perteikti, stengiasi dėl mūsų, t.y. žiūrovų. Įvairių instrumentų garsai, muzika, netgi kvapai, besismelkiantys vis giliau į salę… Spektaklių kostiumai žavūs, įtaigūs, blizgantys, brangūs, menantys senovės civilizacijas,o galbūt viduramžius.. Visa tai sudaro teatrą, jo didybę. Eiliniai kino filmai prieš gyvus teatrų pasirodymus tiesiog…nublanksta. Dar viena iš galimų teatro pamirštamumo priežasčių – per maža reklama. Itin mažas įvairių medijų dėmesys teatrui, jo įvykiams. Galbūt reikėtų daugiau reklamos, afišų, rodyti kuo daugiau su teatru ir teatro aktoriais susijusių renginių, apdovanojimų. Galbūt tai vieniems iš mūsų primintų, o kitiems padėtų iš naujo atrasti teatrą?

Būtų daug smagiau, jeigu teatras su vis nauja diena, mėnesiu, metais taptų populiaresnis, negu yra dabar, vis labiau grimztantis į užmaršties liūną. Tikiu, jog teatras mums suteikia daug daugiau ir gilesnių emocijų, išgyvenimų, patirties, ir kultūrinio išprusimo. Juolab, kad šiaip laikais teatras prieinamas visiems ir visada. Kiekvienas mūsų neturėtų leisti šimtmečių tradicijoms būti pamintoms lengvai prieinamos pop kultūros, kuri visus mus skatina supanašėti.

O kada tu paskutinį kartą buvai teatre?

Gerda Grigaitė

One thought on “Teatras. Užmarštin grimztanti kultūra

  1. Pingback: Pliusai ir minusai “Kultuvėje” « KRITIŠKAI REFLEKTUOJAM.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s